Daniel Goleman savo knygoje “Emocinis intelektas” rašo: “Pačia tikriausia prasme mes turime du protus: vienas – mąsto, kitas – jaučia.”
Taip jau susiklostė, kad “mąstančiajam protui” ugdyti mes skiriame 12 oficialių mokslo metų, vėliau - studijos, seminarai, įvairiausi konkrečių sričių tobulinimosi kursai. Taip, išsilavinimas - svarbu.
O kaip tuomet yra su tuo “protu”, kuris jaučia? Ilgą laiką emocijos buvo suprantamos kaip blogos, trukdančios. Tačiau šiandien vis garsiau kalbama, apie tai, KOKS SVARBUS yra emocinis intelektas. Pasigirsta teiginių, kad gal net… svarbesnis?
Iš tiesų, nestinga tyrimų, atskleidžiančių, kad aukštas emocinio raštingumo lygis tiesiogiai koreliuoja su sėkme kone visose gyvenimo sferose: akademinėje, socialinėje, finansinėje, asmeninėje. Ir nors sąrašėlis su konkrečiais EQ pliusais atrodytų įspūdingai, visgi, tie išvardinti statistiniai punktai ir būtų tik… statistiniai punktai.
Todėl kviečiame kelti klausimą, dėl ko MAN svarbu ugdyti savo emocinį intelektą, dėl ko aukštas EQ svarbus MANO VAIKUI? Ir čia atsakymai gali varijuoti nuo… iki… Tačiau yra vienas momentas, kuris, tikime, svarbus visiems. Tai – laimingas, doras, empatiškas žmogus, su kuriuo gera būti kitiems, o svarbiausia – kuriam gera būti (su) SAVIMI. Kuris sklandžiai naviguoja savo ir kitų emocijose, nuo jų nebėga, o priima. Kuris geba pagarbiai, bet tvirtai brėžti ribas, jei jaučia, kad kiti jas peržengia. Kuris klauso savo kūno siunčiamų signalų ir į juos reaguoja, užuot ignoravęs. Kuris atpažįsta savo poreikius ir juos patenkina. Kuris negandoms užklupus turi įrankių ir resursų jas įveikti.
Mes to norime sau, mes to linkime savo vaikams. O Jūs?