Nepaisant to, jog melo sąvoka su savimi neša neigiamą atspalvį, ko gero nei vienas, net apie save ir labai gerai galvojantis, nepaneigs, jog jam yra tekę meluoti. Taip – melas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Paprastai melas naudojamas pasiekti tam tikrų tikslų: išvengti nemalonumų, bausmių, siekiant nenuvilti aplinkinių ar sudaryti geresnį įspūdį apie save. Melo užuomazgas galima pastebėti jau nuo dvejų metų amžiaus. Tad ką su tuo daryti toliau?
Natūralu, jog pastebėjus, kad vaikas meluoja, gali kilti nerimas ar net pyktis. O jeigu jums kas pasakytų, kad tuo turėtumėte pasidžiaugti? Melas gali turėti ir teigiamą atspalvį. Kuomet atžala pradeda meluoti, svarbu atkreipti dėmesį į vaiko amžių: jei jis bando jus apgauti sulaukęs 2-3 metų amžiaus, kviečiu nurimti. Tai visiškai natūralus procesas, kuris leidžia mums sužinoti, kad vaikas jau geba suprasti, ką jam reikia padaryti/pasakyti, kad kitas padarytų/pagalvotų būtent taip, kaip vaikas nori. Tiesa ta, kad tai reikalauja tam tikrų mąstymo proceso funkcijų, kurios rodo, jog vaikas vystosi ir geba matyti situaciją kito akimis.
Be abejo, pastebėjus šį raidos ženklą galime mintyse pasidžiaugti, tačiau nuo to laiko reikia dėti papildomas pastangas, kurios užkirstų kelią melui ateityje.
Ko gero, svarbu sau atsakyti į klausimą, kuo grėsmingas melas, jei jis padeda išvengti nemalonumų, sudaryti geresnį įspūdį apie save bei nenuvilti kito. Taip, gal pamelavę ir neprarasime darbo, o gal gausime geresnį pasiūlymą nei kiti, ar pamiršus apie draugo gimtadienį pašnibždėję, jog vakare jo laukia staigmena, nesuteiksime jam galimybės nusivilti mumis. Tačiau kviečiu prisiminti vertybes, prasmingų santykių reikšmę ir pagalvoti, kur tai gali nuvesti. O jeigu su jumis taip elgtųsi jūsų vaikas?
Kaip jau supratote, melas tėvų bei vaikų santykiuose taip pat yra neišvengiamas. Beveik visi keturių metų vaikai, siekdami išvengti bausmės ar nuslėpti tėvams nepriimtiną elgesį, meluoja. Mokslininkai teigia, jog 4-6 metų vaikų grupėje, tai daro 96 proc. vaikų. O didžioji dalis tėvų, manančių, kad jų vaikas nemeluoja bei yra sąžiningas, melo tiesiog nepastebi. Kalbant apie vyresnes atžalas, įdomu tai, kad kuo geriau vaikas supranta skirtumą tarp melo ir tiesos, tuo didesnė tikimybė, kad kilus grėsmei, jis pameluos. Ir kartais gali pasirodyti, kad nėra prasmės kalbėtis su vaiku, kadangi jis vis pameluoja, ir tikėtina – tai pasikartos. Tačiau šis požiūris yra kenksmingas tolimensių santykių kūrimui, kadangi ateityje vaikai ar paaugliai gali nebesijausti galintys jums papasakoti apie svarbius savo gyvenimo įvykius bei meluoti apie savo savijautą, nurodydami ją kaip geresnę nei iš tiesų yra.
Tad kaip mokyti vaiką sakyti tiesą?
1. Visų pirma, viena iš melo funkcijų yra išvengti nemalonumų, kas vaikui tolygu – išvengti bausmės. Tad natūralu, jog siekiant, kad vaikas meluotų kuo mažiau, nedera jo bausti. Bausmė tik skatina tobulinti melavimą, ieškoti geresnių apgaulės būdų. Vietoj bausmės, galima pasikalbėti su vaiku apie vertybinį tiesos aspektą bei išgauti pažadą, jog ateityje jis nemeluos. Pasižadėjimas sumažina tikimybę, jog vėl teks susidurti su tokia situacija.
2. Antra, svarbu aiškiai parodyti vaikui neigiamą požiūrį melo atžvilgiu. Tad bet koks melas: tyčinis ar ne, turi susilaukti pasekmės. Įsivaizduokite, jog jums pažadėjo, kad šiandien kartu važinėsitės dviračiu, bet staiga paaiškėja, kad dviračio padanga išsileidusi, o jūs neturite galimybės jos pripūsti. To pasekoje, jūs nebevažiuojate dviračiu, tačiau suprantate, kad taip nutiko neplanuotai ir apie tai tiesiog nežinojote. Vaikas, nepaisant aplinkybių, šią situaciją supranta kaip melą – žadėjote važiuoti, bet nevažiuojate. Taigi ir tokiu atveju svarbu, jog būtų išreiškiamas neigiamas požiūris į susiklosčiusią situaciją. Taip vaikui formuojasi tinkamas neigiamas požiūris į melą, vietoj to, jog formuotųsi smerkiamo ir nesmerkiamo melo supratimas. Be to, tėvai dažnai išreiškia neigiamą požiūrį į nusižengimą, o ne jo dangstymą melu. Tad susiklosčius situacijai, kurioje netinkamas elgesys slepiamas melu, svarbu nepamiršti kalbėti ir apie patį melavimo faktą.
3. Trečia, vaikai dažnai meluoja, nes nori įtikti tėvams ar juos nudžiuginti. Tad šiuo atveju svarbu parodyti vaikui, kad tiesos sakymas yra naudingesnis už melą. Kaip tai padaryti? Jeigu įtariate, kad vaikas meluoja, galite pažadėti, jog nepyksite, jeigu jis melavo, o tiesos sakymas jus iš tiesų pradžiugintų. Tačiau čia svarbu, kad vaikui prabilus apie melą, jūs iš tiesų nepyktumėte, suprastumėte ir pasidžiaugtumėte, kad jis pasakė tiesą. Tad mokykime vaikus, kad ne „meluoti yra blogai“, o „sakyti tiesą yra gerai“.
4. Taip pat, pasistenkite, jog vaikui nekiltų pagunda meluoti. Dažnai tėvai siekdami paskatinti teigiamą elgesį ar pasiekimus užduoda panašius klausimus: jei šiandien buvai geras darželyje, valgysim tortą, tai kaip, buvai geras? Arba „jeigu mokykloje būsi drausmingas, vakare galėsime žiūrėti filmą“. Spėkite, ką pasakys vaikas, kuris vakare nori žiūrėti filmą, nepaisant to, ar buvo drausmingas, ar ne? Verčiau paklauskite vaiko, kaip jam sekėsi, kas įdomaus ar neįprasto vyko klasėje/ką veikė darželyje, ir išgirdus, jog mokytoja jį pagyrė ar jis sužinojo ką nors įdomaus, tuomet galite pasivaišinti pyragu ar praleisti vakarą kartu bežiūrint filmą. Tačiau nepamirškite, jog šie paskatinimai geriausiai veikia, kai yra nenuoseklūs, tad vieną dieną galite pasmaguriauti, o kitą tiesiog detaliau pasidomėti, ką gi naujo jis sužinojo.
5. Galiausiai, jūs – tėvai, turite rodyti tinkamą pavyzdį. Nėra prasminga iš vaiko ar paauglio tikėtis, kad jis nemeluos, kai namuose mato, kad melas yra toleruojamas, o patys tėvai taip pat jam meluoja.
Tad būkime geriausios savo paties versijos ir dėkime visas pastangas, kad ateityje turėtume gražius ir darnius santykius su savo atžalomis.
Psichologė Rūta Gaidytė
Literatūros sąrašas:
- Bronson, P.; Marryman, A. (2015). Šalin mitus! Naujas požiūris į vaikų auklėjimą. Alma littera, Vilnius;
- Engels, R., C., E., M.; Finkenauer, C.; Kooten, D., C. (2006). Lying Behavior, Family Functioning and Adjustment in Early Adolescence. Youth Adolescence, 35, 949-958;
- Legkauskas, V. (2013). Vaiko ir paauglio psichologija. Vaga, Vilnius;
- Lewis, M. (2015). The Origins of Lying and Deception in Everyday Life. American Scientist, 103 (2).
- Pereira, M., P.; Postma, E.; Shahid, S.; Swerts, M. (2014). Are You Lying to Me? Exploring Children’s Nonverbal Cues to Deception. Cognitive Science Society, p. 2901-2906.