Mamos dienoraštis. Įrašas Nr. 4

female-865110_640Tą naktį namo negrįžtu. Per 15 mūsų santuokos metų, ko gero, pirmą kartą pasielgiau taip, kaip norisi man – buvau savanaudiška ir nemąstanti apie kitus, neempatiška, negera mama, nepavyzdinga žmona. Tiesiu taikymu nulėkiau pas draugę, kuri (nors ir laikiau ją artimiausia) tik tada ir sužinojo, apie mano brangiausiojo gastroles. Taip neapsakomai gera buvo išsikalbėti, vynas taip pat labai padėjo. Pasakojausi draugei, bet tuo pačiu jutau, kaip kalbu su pačia savimi, sau išpažįstu slapčiausius savo jausmus, nusivylimus ir nuoskaudas. Atrodo, kad nesuvokiamai ilgą laiką gyvenau kažkieno kito gyvenimą, o dabar staiga taip palengvėjo.

– Privalai skirtis. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl sūnaus. Kokį šeimos pavyzdį jis mato? – patarinėjo Raminta. O aš klusniai linksėjau.

Sutikau su ja 100 procentų ir buvau tikra, kad sunku nebus, skyrybų norim abu. Nujaučiu, kad Audriui palėngvėjo, galų gale gavo šansą kurtis gyvenimą su moterimi, su kuria nori būti, o ne su kuria saisto santuokos įžadai ir sūnus. Kitas reikalas bus man susikurti naują savivertę, jaustis iškeistai, prastesnei už kažkokią mergą, lendančią į svetimas lovas, nėra pats maloniausias išgyvenimas. Bet viskas įmanoma. Jaučiu kaip augu viduje, peržengiau kažkokį labai aukštą slenkstį, trukdžiusį man būti laimingai. Dabar viskas vyksta taip greit, iki galo nesuvokiu tame dalyvaujanti, atrodo, kad stebėčiau pagreitintą kino juostą. O kad taip galėčiau pagyventi pas Ramintą dar pora dienų… su tuo vynu ir ilgais pašnekesiais. Bet realybė niekur nedings, ryte turėsiu grįžti namo, po teisybei, pasiilgau sūnaus. Mes abu ištversim. „Labanakt, sūnau, myliu tave, esu pas Ramintą, rytoj grįšiu. Viskas bus gerai.“. Parašiusi žinutę peržvelgiu skambučių žurnalą, 4 praleisti Audriaus skambučiai. Matyt nerado, kur sudėti makaronai, negali pavakarieniauti. Vargšas.

Kategorijos: _Mamos dienoraštis_.