Mamos dienoraštis. Įrašas Nr. 3

female-865110_640Šiandien jaučiuosi stebėtinai pakiliai. Gal dėl gero oro? Rytas saulėtas, kava skani, nuotaika puiki. Jaučiu artėjančius pokyčius ir, manau, esu jiems pasiruošusi. O gal iki galo nesuprantu, kad tai, kas šiandien įvyks, gali pakreipti mano gyvenimą kita linkme. Ne tik mano, visos mūsų šeimos. Nusprendžiau viešai pripažinti faktą apie vyro neištikimybę. Ištarus tai garsiai, ko gero, ir pati tą suvoksiu iki galo. Pavargau slapukauti, gėdytis dėl kažko, ką padariau ne aš. Audrius turbūt nustebs, bet man jau nelabai ir rūpi. Esu it apkvaitus, man nebesvarbu, ką pasakys kiti. Gaila tik Jono, bet ir jis turės susitaikyt. Blaiviai nemąstau ir man tai patinka!
_ _ _

Į mokyklą važiuojame tylėdami. Jonas, įtariu, nerimauja dėl akistatos su tuo vaiku, manau, sūnus gailisi dėl savo poelgio. Audrius kažkoks rimtas. Gal su meiluže susipyko? Pagalvojusi taip vos neprunkšteliu iš juoko. Kas man yra? Taip juokinga viskas atrodo! Turiu ką nors pasakyti, nes užsikvatosiu garsiai.
– Nerimauji, Jonai?
– Ką žinau, gal. Ką man ten reiks sakyt? Tipo atsiprašyt?
– O ką norėtum pasakyti?
– Norėčiau ten nevažiuot.
– Suprantu. Aš irgi norėčiau, – tik dėl kitų priežasčių. Cha! Vėl tramdau juoką. – Bet niekur jau nepabėgsim, reikia viską išsiaiškinti.
Atvažiuojame pirmi, mums buvo pasakyta eiti į psichologės kabinetą, taip ir padarome. Mus pasitinka Jono auklėtoja, psichologė ir dar viena moteris, turbūt socialinė darbuotoja. Visos atrodo nusiteikusios draugiškai, šypsosi, tikiuosi, Jonui dėl to drąsiau. Netrukus atvyksta ir kito berniuko šeima. Nejauku, jaučiuos lyg būčiau kažką prisidirbus. Sugužam į kabinetą, mums pasiūlo arbatos. Vaikai nedrąsiai dirsčioja vienas į kitą. Atmosfera nors ir keista, bet pakankamai draugiška, nepanašu, kad kažkas pultų rėkauti ar kitaip gąsdinti. Persimetus trumpomis mandagumo frazėmis vaikų paklausiama, dėl ko jie susipyko. Na ką, prasideda.
– Gal papasakotumėt mums, dėl ko įvyko kivirčas?
– Karolis pradėjo stumt ant mano tėvų! Šnekėjo nesąmones, melavo ir šmeižė tėtį!
– Nieko aš nemelavau – burbteli atgal berniukas, bet kažkaip nedrąsiai, dirsčiodamas į mano vyrą. Gal bijo. Lyg ir norėtųsi įsikišti, bet psichologė žvilgsniu mane nutildo.
– Aišku melavai! Ar tu matai mano mamą? Ji tamsių plaukų, jei neskiri spalvų čia tavo bėdos. – Audrius pasimuisto, lyg išrausta. Psichologė kažko klausia vaikų, bet aš jau nebegirdžiu, matau save tarsi iš šono ir pati nesuvokiu, kaip imu ir pasakau:
– Mano vyras turi meilužę.
Visi užtilo, sužiuro į mane, o aš jaučiuos lyg ne savam kūne. Audriaus veidas kažkaip persikreipė, turbūt jis įsiuto, ar ne… jis atrodo taip lyg jam būtų… gėda? Čia pat pagaunu ateinantį palengvėjimą, bet iš paskos seka siaubas. Ar tikrai čia buvo laikas ir vieta (ne)savo išpažinčiai? Gėda pasidaro man, burbteliu, kad Audrius parvežtų Joną namo ir atsiprašiusi išeinu. Noriu tik vieno – gero raudono vyno. Sudie, brangi santuoka.

Kategorijos: _Mamos dienoraštis_.